Šiuo metu avižomis apsodintų naudmenų plotas visos šalies mastu siekia 0,5 milijono hektarų. Didžiausia derliaus dalis yra sunaudojama kaip pašaras, tačiau dėl mažėjančio gyvulių skaičiaus nuolatos mažėja ir šių grūdų poreikis. Šiais metais paklausa yra ¼ mažesnė nei pernai. Maisto, farmacijos ar kosmetikos pramonė nėra pajėgi sugerti šį didėjantį perteklių, todėl kilo idėja avižas panaudoti energijos gavimai tikslams.
Avižos lengvai dega, nes tam įtakos turi luobas ir riebalai, sąlyginai pastovus drėgnumas (10-15%) ir didelė energinė vertė (15-18 MJ/kg). Į katilą paduodamo kuro dozavimas gali būti lengvai automatizuojamas, o avižų transportavimas ir laikymas yra paprastesnis nei šiaudų ar medienos. Deginimas yra draugiškas aplinkai, kadangi jo metu neišsiskiria šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Sudegus lieka nedidelis kiekis pelenų, kuriuos galima sėkmingai panaudoti kaip trąšas. Ir tai dar negalutinis naudingų savybių sąrašas. Norint lig šiol vartotą kurą pakeisti avižomis, pakanka turimam katilui papildomai įsigyti specialų degiklį. O įvertinus faktą, kad metinės kūrenimo avižomis išlaidos siekia apie 2000 zlotų (6-7 tonos x 300- 400 zlotų), jau nebestebins vis didėjantis šios kuro entuziastų skaičius.
Avižomis kūrenti gali kiekvienas, kas turi savo sistemoje įrengęs atitinkamą degiklį, tačiau tai yra ypač tinkamas pasirinkimas kaimiškų vietovių gyventojams. Jie gali gauti kurą iš savo nuosavų naudmenų, nepriklausydami nuo išorinių tiekėjų ar nuolatos augančių iškastinio kuro kainų. Vietoje gaminamo kuro naudojimas taip pat apsaugo nuo finansinių lėšų nuotėkio iš atitinkamos savivaldybės teritorijos.
Žinios apie šios kultūros auginimą Lenkijoje yra kaupiamos dar nuo VIII amžiaus, taip pat gerai išvystyta techninė bazė. Avižos yra nereiklios dirvai, intensyviai surenka iš dirvos sunkiuosius metalus, taigi gali būti auginamos užterštose vietovėse, taip pat leidžia išnaudoti dirvonuojančius plotus. Dėl šių savybių avižos gali konkuruoti su energiniais augalais (tokiais kaip krūminis gluosnis, drambliažolė, sida), kurias ūkininkai yra raginami auginti, tačiau kurių plėtrą stabdo žinių, patirties ir mašinų parko trūkumas.